Noriu papasakoti, kas mažai pasakota. Arba ką man reiškia moteriškumas ir paukščių pulkai.
Kadaise pradėjau nykti, kol pati sau tapau visišku vaiduokliu. Tada gyvenau santuokoje ir visais galais bandžiau įsiropšti į tobulos šeimos atvirutę. Namo statybos, daiktai, buitis, paviršius, daiktai, daiktai. Bet viskas be jokio gylio. Be prasmės. Be gyvybės savyje. Be sielos atvirumo. Nors viskas buvo gražu, bet kai nesąmoningai išsižadi savo tikrų pamatinių vertybių, su laiku pradedi džiūti.
Galiausiai – sau pačiai tapau atmetimo reakcija. Nebežiūrėdavau net į save veidrodyje. Vengdavau. Sau tapau nieku.
Susirgau depresija. Metus laiko pūvau pati savyje. Murkdžiausi skausme net ir miegant. Skaudėjo visas mintis. Buvo baisu. Išnyko prasmė. Viskam.
Raktas į visišką pasveikimą tapo - atvirumas. Sau pačiai, pradžiai. O tada ir visam pasauliui.
Galiausiai, po visų depresijų, skyrybų ir kitų patirčių aš gimiau iš naujo. Atradau daugiau, nei praradau. Įsimylėjau save iki sielos gelmių. Pajutau savo šaknis. Pradėjau flirtuoti su savimi. Šokti sau. Tapau lengva. Atvira. Sau tapau pačiu svarbiausiu žmogumi. Gyvenimo potyriai kardinaliai keitėsi.
Mėgautis savimi besąlygiškai -- man yra tikrasis moteriškumas. Kai niekas nemato, kai lieki tik tu ir tavo tyla.
Dabar, man pačiai mano kuriami bohemiški papuošalai reiškia būtent šią kadaise praeitą kelionę. MYLĖTI IR ŽAVĖTIS SAVIMI. Tai mano kūrybos prasmė. Savo rankomis kurdama papuošalus kaskart susijungiu su tuo kas yra viduje ir tada tai teka teka teka ...
Iki šiol aš verkiu iš laimės matydama slėniuose pulkais skrendančius paukščius. Nes jaučiu GYVYBĘ - savyje ir aplink. Tai visko esmė. O visa kita - tai tik foninis triukšmas.