Iš pradžių "Aš Basomis" vadinosi visai kitu vardu.
Prieš porą metų kilo idėja, kad reikia pradėti rašyti viešai. Tuomet buvo sunkus periodas, kuriame skendau su daug liūdesio. Žvarbią naktį galvojau pavadinimą, kuris atskleistų tai, ką turi atskleisti. Taip susikūrė Čiobrelių dangus. Kodėl? Dabar pati nežinau. Matyt tai buvo apie balansą. Nu bet nelipo jis man ir viskas.
Galiausiai rašymas man tapo meditacija, kūrybos grožis, motyvuota prasmė bei gražus laikas pokalbiams su saule ir mėnuliu.
Kartą pasiėmiau savo seną dienoraštį rašytą prieš 10 metų ant Atlanto vandenyno pakrantės, kur kas vakarą sėdėdavau su smėliu, horizontu ir pasteliniu dangumi. Jame šildėsi gražiai nugulęs sakinys:
MYLIU GYVENIMĄ IR SAVO BASAS KOJAS JAME.
Ir atsakymas buvo atsakytas. Iki šiol dievinu šį žodį... Basomis atspindi viską apie ką pasakoja mano kiekviena iškvėpta sekundė. Nuo gamtos, vidinės prigimties, įsižeminimo iki sielos gelmių, kurios nešioja tikrumo ir jautrumo laisvę.
O ir šiaip — kam tie batai, kai aplink tiek samanų 🌿