Kartą, vaikštant tankiame, jau pavasario lengvai nuglostytame miške, man sesuo padovanojo plunksną. Pakėlė ją ir įteikė. Taip be žodžių, daugiau tyloje. Paprastai, bet įsimintinai. Tai buvo pirmoji gražuolė, visa grakšti kaip gulbė.
Nuo tada man jos pradėjo visur vaidentis, nebegalėjau praeiti nepakėlus. Jos tapo labai artimos, savos, tokios - mano. Juk žinote kaip būna, kai kažką prisiklijuoji prie savęs ir jau nebeina atrišti. Mazgai per stiprūs. Ir tegul. Aš nuo to tiesiog džiūgauju. Atrodo, kad gamta visais būdais manęs šaukiasi ir nenori paleisti. Taip aš įprasminu jos paliktus palikimus.
Tas laukinis pasaulis ir mane paverčia laukine. Leidžia apsičiupinėti savo prigimtinę išmintį. Man patinka, kai viskas virsta kažkokiais simboliais ir prasmėmis, kurie tampa sielos dalimi. Reikšmės prasiskverbia pro odą, įsigeria į venas ir auga aplink širdį džiunglių sodais.
Taip jau daugiau nei porą metų esu ištikima plunksnų kolekcionierė.