Augu su kiekviena parašyta raide. Lukštenuosi savo minčių kevalą ir nesiliauju stebėtis, kur jos mane kaskart nuneša. Kiekviena diena veda vis tolyn, o posūkis - gilyn.
Viską ką rašau, pirmiausia perleidžiu per save. Tai mano pačios patirtys ir suvokimai. Kiekviena žinutė prateka pro mano vidinius kanalus, suteikdama daugiau išminties už visas perskaitytas knygas. Viskas kyla iš to, kaip mane augino, ką pamatau, išgirstu, patiriu, kur nuvykstu, kas sukrečia, ko išmokstu arba dar neišmokstu, su kuom bendrauju, ką mąstau prieš užmiegant, ką myliu ir ko negaliu suvokti, kuom tikiu. Tai formuoja aplinkybes ir situacijas.
Nebandau nieko įrodynėti, neapsimetinėju kuom nesu. Aš tiesiog nuoširdžiai kaifuoju nuo to, ką darau, o jeigu tai dar ką nors pradžiugina - man tai didžiausia dovana.
Bet tai tėra tik paprastos moters paprastas gyvenimas, kuris niekuom nesiskiria nuo kitų. Mes visi kasdien atsikeliame su tuo pačiu pasirinkimu - kurti arba griauti. Gyventi arba egzistuoti. O tas visur matomas gyvenimo grožis linkęs sparčiai daugintis ir jo sustabdyti tiesiog nebeįmanoma.
