Leidžiu sau juoktis, džiūgauti. Šokti. Mėgautis ir krykštaut iš laimės. O tada liūdėti. Paverkti. Palūžti. Kad vėl galėčiau pakilti ir skristi.
Leidžiu sau jausti net tuos varginančius fizinius skausmus, kurie mane lydi jau daugybę metų.
Nebeštampuoju savo būsenų.
Nebeapsimetinėju prieš save pačią, kad tų visų rūgščių emocijų nėra. Nemėgstu jų, bet jos prikrenta. Suvokiau, kad aš nieko niekam neprivalau. Net ir sau.
Leidžiu sau JAUSTI viską. Nes tas viskas visada praeina. O atvirumas yra ir visada bus raktas nuo visų neįmintų mislių į tikrąsias širdis 🕊
Tik žmogus. Tik jausmai.