Man sakydavo, jog gyvenu iliuziniame burbule, kuris nėra panašus į tikrą gyvenimą. Kuriame gal net dažniau stebiu nei dalyvauju, kur viskas vyksta kiek kitaip nei įprasta realybėje.
Nu bet tai mano realybė, tai galiausiai aš. Ir tikrai nenoriu išlipti iš savo planetos, suvokus kaip gera gyventi pagal tai, koks esi.
Liūdniausia, kad jaučiant spaudimą iš visuomenės, dažnai keičiamės pagal jos tuometines normas. Nykta mūsų unikalumas ir pamirštam, kokia vertybė yra autentiškumas. Kur nėra vienos tiesos, vieno modelio, kaip turi atrodyti tavo visas gyvenimas ir kasdienybė jame.
Mes nesame tokie, koks yra pasaulis. Čia jis turi taikytis prie mūsų, kitaip gulėsim visi sustabarėję vienoje pelkėje su vienodais veidais, batais, ta pačia suma banko sąskaitoje ir kalbėsim tais pačiais žodžiais negalėdami pajudėti, nes visas savo baterijas jau išeikvoję.
Kodėl vis labiau tampame svetimais sau? Nepamirškim, kad turime išlikti savimi tokie aiškūs ir tikslūs, kaip lyno akrobatai, ir ne kitaip.
Nuolat vis paklausiant ir pasitikrinant - kiek savęs mes turime savo gyvenime?