Pabuskime iš vartojimo komos. Ji žmones įtraukia kiekvieną dieną vis giliau. Siekiam turtų, tobulybės, savo neadekvačių lūkesčių nepaisant sąžiningumo ir žmogiškumo. Tai kuo tada skiriamės nuo robotų? Niekuo. Vis mažiau žmonių turi vertybes, tikrumą, nyksta dėkingumas.
Pasaulis pūna nuo išmetamų šiukšlių, nuo išmetamų santykių ir vaikų, nuo pamirštamų tėvų, nuo pamirštamos juodos žemės, nes ant jos privalo sėdėti betonas. Kitaip ji neturės naudos. Vartojam santykius, išdavinėjam savo antrąsias puses dėl kažkokio paviršutiniško nuotykio, o vaikus augina auklės, kuomet net nesugebame pasakyti savo sūnaus mėgstamiausios spalvos.
Atiduodame visas savo pastangas tam, kad kuo daugiau pasiektume, o pasiekę palūžtame, nes nebesugalvojame ko norime dar. Maži dalykai juk netenkina, nors visi giliai širdyje žinome, jog tai ir yra tikroji laimė.
Bet apsimetame, kad tai ne mums. Nes dauguma įjungę vartojimo programą, kuomet kartu įsijungia ir atmetimo reakcija paprastiems dalykams - atskridusiai boružei, gražiam bendravimui, medžio garsams, laužo kvapui.
Šie dalykai vadinami - aš džiaugiuosi gyvenimu. Bet deja jie nepasiekia daugumos širdies, nes mintyse sukasi tik nauji vardiniai batai, dar daugiau skaičiukų banko saskaitoje ar mandri kokteiliai.
Šiame komos amžiuje žmogus vertinamas kiek jis visko turi, o ne koks yra pats. Nustokime vartoti tai, kas mus žudo. Ir apsimesti, kad dar vienas daiktas atneš laimės. Ieškokim savęs, o ne antro šimto batų.