Jeigu jau pavydim kitiems to, ką jie dabar turi, tai pavydėkim visko. Jų dabartinis gėris greičiausiai atėjo kartu su sunkiom akimirkom, kurios dažnai būna nematomos.
Jaučiant pavydą mūsų protas tiesiog apanka. Jei pavydim gražių namų, pavydėkim ir nepagydomai sužalotos nugaros, jei pavydim sveikų vaikų - pavydėkim ir prieš tai patirto persileidimo. Harmoningų santykių po sunkios neištikimybės, sporto pergalių, po kruvinų treniruočių, Maldyvų palmės, po juodo darbo, kai nukenčia šeima, gražių plaukų, po chemoterapijos kurso, gražaus kūno, po vaikystės patyčių.
Nustokim pavydėti tik ledo viršukalnių, nes tai tik milimetrai su kuriais apgaudinėjam patys save. Tada tvirtai tikim, jog pasaulis mums neteisingas. Bet neteisingi esam patys sau.
Jeigu pikta, kad kažkam dabar labai gerai, tai pagalvokim ar tikrai atlaikytume jo praeitą krūvį? O jei kam nors namas, vyras ar kelionė nukrito iš dangaus, tai tiesiog pasidžiaukim tuom, ar tai pasidarė taip sunku?
Pabandykime jaučiamą sielos nerimą išgydyti mikroskopą keičiant teleskopu.
