Ąnadien žiūrėjau į save veidrodyje ir vėl nepagailėjau komplimentų. Apsiliejau saldžiausiais nektaro žodžiais iki kol, lyg šokoladas išsilydžiau saulėtoje kaitroje.
Žiūrėjau ir didžiavausi. Už savo kuriamą kūrybinį kelią. Už tai, kiek lobio nešiojuos širdy ir minty. Kaip už parankės nuolat tempiuosi tikėjimo galią. Kokį pasaulį matau savo melsvais vyzdžiais ir kokį jį bandau kurti aplink savo nedidelę ašį. Už savo spindinčias akis ir intuityvias kasdienes įžvalgas.
Tuomet pasijutau, lyg būčiau susiurbus viso pasaulio malonumus ir kaip deivė čiuožčiau, bėgčiau, skrisčiau lengvais judesiais per erdves žaisdama savo pačios banguojančio šokio žingsneliais.
Aš tikiu, kad mes visi save turime matyti taip, kaip niekas kitas neprivalo.
Prisimėgauju. Pagiriu. Pasiglostau. Paflirtuoju. Paskatinu. Pasižaviu iki negalėjimo. Ir užsidėjusi nendrių karūną einu puošti pasaulio.
O tada ir vėl susimažinu. Noriu tapti nematoma. Daugiau tylėti ir klausytis. Stebėti. Knaisiotis vidinėse gelmėse. Iki kol vėl savęs nenusivedu paskraidyti.
Taip ir žaidžiu šį balansuojantį savivertės žaidimą jau kelis metus. Ir aš tiesiog... tiesiog, tai dievinu.