Einu lėtai, nedrąsiais žingsniais kliūnu už dilgėlių ir aukštų žolių. Kvėpavimas tankėja. Įkvėpiu prisiminimus, iškvėpiu nostalgiją. Aš sugrįžau. Bet kaip viskas pasikeitę. Labai jau tylu. Ir apleista. Visur tarpai, šabakštynai ir skersvėjus renkantys plyšiai. Kaba užuolaidos, kurios nuo prikauptų istorijų vos save išlaiko. Kampe guli įkalintos dulkės. Kažkur mėtosi vienišas kibiras.
Apie šią dieną svajojau daugiau nei 20 metų. Sapnuodavau sapnuose ir pasvajodavau netyčiom užuosdama šieno kvapą. Kaimas. Čia augau.
Lėtai ridinėjuos atminties koridoriuose. Už tvarto kampo kadaise stovėjo senas vežimas, kuriame dar neturėdama 4 metukų dainuodama kūriau dainas. Ryte visi dar miegojo, o kiekvienas vėjo gūsis tapdavo naujo posmo liudininku.
Apeinu langines. Pro jas stebėdavau vasarą. Pamenu tą vidurvasario vakarą, saulė jau ridinėjosi žeme. Sugrįžau iš pievų į trobelę. O vakarienei močiutė laukė su pieniška ryžių sriuba ir prikeptais blynais.
Tos visos akimirkos prieš daugiau nei 2 dešimtmečius apsigyveno ir šią dieną. Siekiau jas ranka. Pajutau. Tik jos jau buvo be skaniausių ką tik iškeptų žagarėlių kvapo. Bet lygiai taip pat brangios.
Šiandien aplankiau močiutės kapą. Mintyse girdėjau jos balsą, jutau jos neišsenkančią meilę, kuri nepavaldi nei laikui, nei erdvei.
Važiuodama namo jaučiau dėkingumo proveržį. Jei tik galėčiau, susirinkčiau visus tuos voratinklius, įsirėminčiau juos prie lovos, kad kiekvienas rytas primintų nuo ko viskas prasidėjo.
Dievinu savo vaikystę ir visus gražiai įsišaknijusius prisiminimus. Istorijos nemiršta, kol jas prisimeni. Matyt dėl to dievinu kaimo kvapą. Nesvarbu kieno jis bebūtų.