Meilė. Tai tikrai nėra lengvas, iliuzijomis paskendęs ir pievų gėlėmis apipintas jausmas. Jeigu siekti tik to, tai ji ilgai nesitęs, tai bus eilinė kažkada pasibaigianti draugystė. Tikroji gilioji meilė reikalauja atsiraitoti rankoves ir sunkiai dirbti, nes ji slypi giliai dugne, užverta lūkesčiais ir fantazijomis.
Tai sunkiausias darbas pasaulyje, kai nuolat laviruojama tarp palaimos ir kantrybės, pavojaus, ryžto, patogumo ir nepatogumo, ego žaidimų, tikėjimo ir pasitikėjimo, įsitikinimų ir skausmo.
Meilė nėra bilietas į Narnijos pasaulį. Tai vingiais apnarpliotas gyvenimas su daug kasdienių rebusų, sunkumų ir niekada košmare nesapnuotų situacijų. Klysti. Atsiprašyti. Džiaugtis. Kurti. Šokti. Bandyti suprasti. Joje gražu ir be proto sunku, užtat neįkainojamai vertinga. Kiekviena pamoka augina, jungia ir tvirtina.
Ir čia svarbiausia nuoširdžiai kalbėtis. Tai būtina. Privaloma. Kai gera, kai skauda. Kai nesinori. Tai vienintelis oro gurkšnis, norint darnių santykių. Jausti dėkingumą. Už tai, kas yra šalia tavęs. Dėkoti ir vertinti. Garsiai. Nuolat. Tik taip judama į priekį, taip susijungia sielų pasauliai.
Ir tada ateis ta diena, kai vieną šiltą vasaros popietę, sėdėsite saulėtos terasos užuovėjoje ir gersite kavą. Susikibę raukšlėtomis rankomis. Jausdami dėkingumą ir pagarbą vienas kitam. Kad nepasidavėte bendroje kelionėje, kovojote ir kūrėte. Kad iš tikro mylėjote.