Tai, ką mes galvojame, nebūtinai yra tiesa. Mes labai dažnai apsigaunam nuo to, kas mums rodoma. Pasakoma. Nes nežinom tiesos. Susidarom klaidingą nuomonę iš vaizdo ar pasakyto vieno sakinio. Sau artimo, nepažįstamo.
Iš nuotraukų susideliojam kito žmogaus charakterį, patikim rodomais vaizdais, kurie nori nenori mus klaidina. Viena nuotrauka kiekvienam žmogui kuria vis kitokią žinutę. O tikrą tiesą žino tik pats autorius. O jei ir jis nori parodyti kitaip, nei yra iš tikro? Aplink daug netikrumo, sintetikos.
Iš to kuriasi situacijos, o gal ir nemalonios emocijos. Ir tada mes klimstam. Vis klimstam. Gyvenam ir tikim tuo.
Pradedam vertinti, gal lyginti. Suprantama, iš to išplaukia pavydai, pyktis, liūdesys. Visuomenėje kuriasi konkurencija. Nejučiom save nuvertinam ir pasimetam savo pačių gyvenime.
O kas nutiktų, jeigu artimam ar svetimam pasakytume taip, kaip yra iš tikro?
Dėl to nebetikiu niekuom, tik žmogaus akimis, kurios gali pasakyti daugiau nei žodžiai. Žeme, kurią galiu pajusti. Savo sąžine, kuri visada pasakys, jeigu kas netaip. Tyla, kuri man leidžia kurti. Stebuklais, kuriais pati pasirenku tikėti.
Susikūrus savo pasaulį, manęs nebejaudina kitų pasauliai. To pakanka 🫶