Susilieju su džiaugsmu. Su tuo, kas man kelia malonumą. Pastebiu ir susistabdau akimirkas, taip jos tampa stipresnės, gilesnės. Akimirkos. Apie tai yra gyvenimas.
Visada pastebiu besikeičiančias dangaus spalvas, girdžiu šlamantį vėją glostantį mano ausis, sveikinuosi su nepažįstamaisiais miške. Užuodžiu svaiginantį kavos aromatą, minutėlei išnykstu jos skonyje. Grožiuosi žvaigždžių spindesiu prieš miegą, jos visada turi daug atsakymų. Mėgaujuosi rytiniais čiulbėjimais ir visada pakalbinu šalia atskridusią varną. Sugeriu vaizdą, kuris atsiveria nuo užkopto kalno, džiaugiuosi gėlėmis ant palangės. Dievinu gerai jaustis, kai nieko fiziškai neskauda ir visada už tai sau padėkoju. Išnykstu miško tyloje.
Kaupiu tai. Stabdau ir išjaučiu. Kiek gėrio yra aplink, kai pastebi. Kai nuoširdžiai tuom džiaugiesi. Kiekviena diena mums dovanoja dovanų, reikia tik eiti ir pasiimti. Stok į akistatą su grožiu, dėkingumu. Tuomet liks mažiau bambėjimo kaip viskas blogai ir nuolatinio kitų kaltinimo.
Nukreipkim dėmesį kur verta, nesilygiuokim į pykčio prisisiurbusią aplinką, kur dauguma mato tik pilką spalvą, kai dangus spalvotas. Apsurdų apsurdas, tai - nuodai. Iš lėto nuodiji save savo rankomis, bet vistiek kaltini kitus. Mėgaukis. Džiaugsmas linkęs daugintis, kai jauti palaimą tai, ką jau turi.