Einu horizontu. Smėlio kilimu, žiūrėdama į savo įdegusias kojas.
Lengvai krentantis sijonas kutena mano kelius, nubrozdintus nuo visą dieną brūžinto smėlio. Įdegusią oda atspindi skanūs vasaros atspalviai.
Minčių neužlaikau, kaip ateina taip ir paleidžiu su praskriejančiu ošimu nugulančiu ant bekraščių bangų. Tokiose vietose vis susimąstau, kaip gaila jog neturiu sparnų.
Galiausiai viskas nutyla. Laikas išnyksta, kol subliūkšta migloti horizontai 🐚